Kartaginietiška taika ar imperialistinės Vokietijos atpildas?

Brutalios ir jėga primestos „fasadinės“ taikos sutartys, atrodo, visai nesiderina su moderniaisiais laikais ir demokratinėmis valstybėmis. Bandymas pasirašyti susitarimą dėl taikos, po priešininko absoliutaus sunaikinimo, tapo Kartaginietiškos taikos sutarties tarp Romos ir Kartaginos simboliu. Du šimtai metų prieš mūsų erą, po antrojo karo su Roma, iš Kartaginos atimtos jos kolonijos, jai uždrausta turėti kariuomenę, karo laivyną ir kavaleriją bei Kartagina priversta mokėti duoklę Romai. Po trečiojo karo, Roma paėmė vergais Kartaginiečius, iki pamatų sudegino miestą ir, galiausiai, pasirašė taikos sutartį. Tiesa, 1919-aisiais metais buvo pasirašyta dar viena, labai panaši taikos sutartis, tik šį kartą – tarp modernių Europos valstybių. Taigi, ar Versalio taikos sutartis yra kartaginietiška taika tarp Vokietijos ir „romėnų“?

​

Nuomonės apie Versalio taikos sutartį iki šiol stipriai skiriasi. Vieni mokslininkai teigia, kad Versalio taika pati iš savęs buvo ydinga ir neteisinga sutartis, kuri išprovokavo Antrąjį pasaulinį karą, nes Vokietijai primesta našta buvo neproporcingai didelė, o tuo tarpu kiti palaiko Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusias valstybes ir mano, kad tokia taikos sutartis, su visomis jos nuostatomis, yra geriausia ką tuometinėmis sąlygomis buvo galima pasiekti. Palaikantys laimėjusias valstybes manė, kad visgi diplomatams reikėjo veikti greitai, kareiviai norėjo grįžti namo, ore tvyrojo revoliucinės nuotaikos, o keliavimas buvo smarkiai varžomas uostų blokados.

​

Nenuostabu, kad tokiame kontekste gimė ne iki galo išdirbta sutartis, kurioje keturių valstybių lyderiai buvo susitelkę į skirtingus tikslus. Prancūzijos premjeras Ž. Klemenso norėjo sunaikinti Vokietijos ekonomiką, D. Britanijos premjeras L. Džordžas tiesiog norėjo nuveikti ką nors, kas patenkintų rinkėjus, JAV prezidentas V. Vilsonas stengėsi nepadaryti nieko, kas sukompromituotų jį, kaip taikos nešėją, o tuo tarpu Italijos premjeras V. Orlando į viską žiūrėjo pasyviai. Visa tai puikiai atsispindi ir sutarties tekste, kurį sudaro 15 skyrių ir 440 straipsniai.

​

Pirmoji Versalio taikos sutarties dalis įtvirtino naują organizaciją pasaulinei taikai užtikrinti – Tautų lygą. Tiesa, būtina atkreipti dėmesį, kad Vokietijai prisijungti neleista iki pat 1926-ųjų metų. Antroji dalis apibrėžė naujas Vokietijos sienas, o trečiojoje dalyje numatytos zonos, kuriose turi būti sustabdyta karo pramonė. Ketvirtojoje dalyje rodoma, kad iš Vokietijos atimtos kolonijos, o penktojoje – griežtai apribotos karinės galios – nurodytas maksimalus kariuomenės dydis, leistini ginklų tipai. Aštuntoje ir devintoje dalyse nustatomos reparacijos ir papildomi finansiniai įsipareigojimai Vokietijai. Taigi, sutarties sąlygos gali būti sugrupuotos į tris grupes: teritoriniai praradimai, įvairios formos reparacijos ir karinės galios mažinimas. Būtent dėl to, norint įsitikinti, kad Versalio taikos sutartis nedaug kuo skiriasi nuo Kartaginietiškos taikos,  reikia pasigilinti į kiekvieną dalį.

​

Versalio sutartyje naujosios sienos nustatytos skubotai. Būtent dėl to, daugelis nesutarimų dėl Vokietijos sienų buvo perleista „Sienų komisijai”, kurią sudarė tas pats Didysis ketvertas. Įdomu tai, kad rašytinis tekstas Versalio sutartyje laikytas labiau teisėtu nei nubraižytas tuometinis žemėlapis, kas paliko daug vietos interpretacijomis – pasitaikyta vertimo klaidų iš anglų ir prancūzų kalbų. Tai lėmė didelį ginčų ir pasipiktinimo dėl teritorijų kiekį. Vokietija nesiginčijo tik dėl Čekijos - Slovakijos sienos, viskas buvo nuspręsta vienašališkai ir visų pritarimu. Tuo tarpu Silezijos kraštui buvo suteikta apsisprendimo teisė –  priklausyti Vokietijai, ar Lenkijai. Teritorijos, tokios kaip Klaipėdos kraštas, kuriose nebuvo nuspręsta, kam perduoti nuosavybės teisę – buvo perduota Tautų lygai.

​

Šie teritoriniai praradimai apsunkino Vokietijos reparacijų grąžinimo galimybes. Vokietijos kolonijų, Elzaso ir Lotaringijos bei Silezijos krašto netekimas lėmė didelius piniginius nuostolius – numanoma, kad tai galėjo būti apie 350 mln. svarų. Yra skaičiuojama, kad po karo Vokietija prarado apie 10 proc. savo teritorijų ir populiacijos, ⅓ anglies ir ¾ geležies rūdos šaltinių. Taip pat Elzaso ir Lotaringijos, Viršutinės Silezijos ir Lenkijos teritorijų praradimas metinį Vokietijos biudžetą sumažino 350 mln. svarų, o pelnas, gaunamas iš laivybos ir užsienio investicijų prarado 3100 mln. svarų.

​

D. Britanijos pozicija dėl reparacijų stipriai skyrėsi nuo Prancūzijos. Britai siekė, kad reparacijos būtų atitinkančios faktinius Vokietijos pajėgumus, tačiau prancūzai siekė maksimalios kompensacijos sumos. L. Džordžas labai skatino sušvelninti sąlygas tam, kad Vokietijos ekonomika galėtų atsistatyti. Tai, pasak jo, turėjo prisidėti ir prie Europos ekonominio atsistatymo. O tuo tarpu Ž. Klemenso siekė kuo didesnių reparacijų – sumos turėjo padengti Prancūzijos karo meto nuostolius ir kartu neleisti Vokietijai atsitiesti ekonomiškai. Ši primesta našta buvo per didelė, nes priskirtų sumų buvo neįmanoma sumokėti, todėl Vokietijoje atsirado erdvė vystytis nacių propagandai.

​

Tačiau yra ir istorikų, kurie laikosi nuosaikesnės pozicijos Versalio sutarties klausimu. Pavyzdžiui, amerikiečių istorikė Sally Marks teigia, kad finansiškai Vokietija buvo pajėgi sumokėti reparacijas, o parasta teritorija buvo neseniai įgyta ir net ne vokiška, todėl negalima skaičiuoti kaip nuostolio.

​

Ekonomistai išskyrė tris būdus, kaip Vokietija galėjo sumokėti sutartyje nurodytas reparacijas:

• auksu, laivais bei užsienio vertybiniais popieriais;

• perleidžiant savo teritorijas;

• metines išmokas paskirstant per kelis metus ir vieną dalį sumos mokant grynaisiais, o kitą atlyginti tokiomis medžiagomis, kaip dažai ir anglis.

​

Tiesa, Vokietijai sunkiai sekėsi mokėti pirmines finansines reparacijas. Pagrindinėmis to priežastimis vokiečiai laikė vykstančius darbuotojų streikus bei smarkų Reino patvinimą. Bet vėlgi, sąlygos sušvelnintos nebuvo ir kitos valstybės į susiklosčiusią padėtį neatsižvelgė. Po Versalio sutarties paskelbimo kitą dieną Vokietijos gynybos ministras pranešė, kad Vokietija negali sumažinti savo kariuomenės nuo 200 tūkst. iki 100 tūkst. dėl šalies viduje vykstančių neramumų, įskaitant “Kapp Putsch”, kuriuo siekta įtvirtinti autokratinį režimą. Visgi, vidiniai neramumai sąlygų nesušvelnino, todėl galiausiai Vokietijai teko sutikti su nusiginklavimo sąlygomis.

​

Nors visos sutarties dalys ir punktai stipriai baudžia Vokietiją, skaudžiausiu punktu laikomas 231, kuriame yra pripažįstama, kad visa karo metu patirta žala ir nuostoliai yra Vokietijos ir jos sąjungininkų kaltė. Tačiau, su tuo sutinka nevisi. Garsi amerikiečių istorikė Sally Marks teigia, kad šiame straipsnyje iš tiesų nėra tiesioginio vokiečių kaltinimo dėl karo. Priešingai, mokslininkė mano, kad tai yra tiesiog neteisingas pačių vokiečių interpretavimas – toks pats punktas yra ir sutartyje su Austrija ir Vengrija, tačiau jie to nepriėmė kaip kaltės dėl karo. Yra manoma, kad vėlgi, dėl vertimo klaidos (taikos sutartis buvo parašyta anglų ir prancūzų kalbomis) jie šį punktą įsiteikė kaip kaltę dėl karo, kas vėliau prisidėjo prie augančio visuomenės pykčio ir Antrojo pasaulinio karo.

​

Taigi, dėl Versalio sutarties padarinių istorikai turi skirtingas nuomones. Vieni, teigia, kad šioji buvo nepateisinama ir uždėjo didelę nepakeliamų reparacijų naštą vokiečių tautai, kuri po to pasireiškė ir psichologinėmis nuoskaudomis, o tuo tarpu kiti autoriai  laikosi nuosaikesnės pozicijos Versalio sutarties klausimu. Tačiau, negalima nesutikti su akivaizdžiu sutarties skubotumu, galimai padarytų vertimo klaidų ir žiaurių sąlygų primestų Vokietijai. Ir vis dėlto, ne tiek jau ir daug Versalio taikos sutartis ir Didysis Ketvertas skiriasi nuo Romėnų, kurie taikos sutartį pasirašė tik visiškai sunaikinę Kartaginą.