Geopolitinės ir strateginės dilemos

Paryžiaus konferencija įvyko su tikslu parengti taikos susitarimus. Tai įvykdyti buvo sudėtinga, nes pasaulis po karo buvo tam tikra prasme – chaose. Karas sugriovė politines, ekonomines ir centrines struktūras bei santvarkas, kurios turėjo būti atstatytos. Taikos konferencija sudarė progą didžiosioms valstybėms pasipelnyti – kiekviena siekė maksimizuoti sąlyginį pranašumą sąjungininkų atžvilgiu.

​

Elzaso ir Lotaringijos klausimas atspindi Prancūzijos geopolitinius ir iš dalies ekonominius interesus susigrąžinti prarastas teritorijas. Vokietijai pralaimėjus Pirmajame pasauliniame kare, Prancūzija pasinaudojo tuo, jog vokiečiai neturėjo vietos prie derybinio stalo Paryžiuje, ir 1919-aisiais metais, įvedę savo kariuomenę, susigrąžino 1871-aisiais metais prarastą Elzasą ir Lotaringiją.

​

Kolonijų Afrikoje klausimas atspindi valstybių, pasidalijusių kolonijas ir gavusių mandatus Tautų Lygoje, savų interesų siekį ir norą išlaikyti bei plėsti galią, nepaisant susitarimo siekti taikos, modernizacijos ir geresnių gyvenimo sąlygų afrikiečiams. Buvo tikėtasi, kad Afrikos kolonijų situacija pagerės, kuomet jos bus perimtos iš vokiečių, tačiau liberalios idėjos nebuvo pilnai įgyvendinamos ir mandatų sistema buvo savotiška iliuzija Europos valstybėms toliau siekti savų nacionalinių tikslų Afrikoje.

​

Vokietijos ir Britanijos jūrinės konkurencijos aspektas Versalio taikai svarbus tuo, kad Vokietija iš esmės padarė žalą santykiams su britais, sukeldama grėsmę britų jūrinės pozicijos dominavimui ir jūrinės prekybos saugumui, kas buvo esminė Didžiosios Britanijos ekonomikos dalis. Dėl to Versalio taikos sutarties dėka britai pasinaudojo proga pažeminti Vokietiją ir iš jos pasipelnyti.

​

Lenkijos klausimas nuostabiai iliustruoja, kaip derybų metu buvo pasinaudojama idealizmo principais siekiant užtikrinti savo interesus. Būtent panaudoti Lenkiją kaip buferinę zoną, siekiant palaikyti konferencijoje sukurtą tarptautinę tvarką bei mažinti bolševikų grėsmę viduje. Galima teigti, jog Lenkija buvo tam tikro saugumo, o reiškia ir taikos garantas. Tačiau negalima visiškai vertinti iš romantinės perspektyvos.

​

Civilių - kariškių santykiai patapo svarbiu aspektu Versalio taikos planavime. Versalio taikos proceso metu įtampa tarp kariškių ir civilių buvo neišvengiama. Prancūzų visuomenės ir jos kariuomenės, ypač tų, kurie žygiavo į Vokietiją, nuomonė ką daryti su Vokietija, buvo panaši – nubausti už tai, ką padarė, liepti susimokėti ir nusilpninti taip, kad nebekiltų Prancūzijai grėsmė. Mobilizacija įtraukė visą visuomenę į karą, o Prancūzijos deputatų rūmai buvo vadinami „vienakojų rūmais“ dėl karių-politikų kiekio. Didžiojoje Britanijoje Versalio taikos metu ministras pirmininkas sukūrė Karo kabinetą, kuris susidarė iš penkių civilių, kurie stengėsi perimti karines strategijas. Be abejo, generolams tai netiko ir juos palaikė karalius, spauda, ir net kiti politikai, o pati kariuomenė sulaukė visuomenės palaikymo iš gailesčio dėl jų patirto brutalumo ir fizinių bei psichologinių traumų. Italija po Pirmojo pasaulinio karo nesugebėjo demobilizuotis, kariai liko valdžioje ir visuomenė bei politikai tam per daug neprieštaravo, o toks nekonfliktinis santykis lėmė fašizmo atėjimą į Italiją. Taigi, dalis demobilizuojamos visuomenės palaikė karininkų nuomonę, kadangi viešoji opinija po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo turėti įtakos politikų sprendimams, juolab, kad valdžioje vis dar buvo nemažai kariškių. Didžiausias sutarimas tarp visuomenės ir kariuomenės buvo šalyse, kurios labiausiai nukentėjo nuo Vokietijos.

​

Reino regiono atvejis parodo, kaip didžiųjų valstybių interesų konfliktai Paryžiaus taikos konferencijos metu formavo politinį žemėlapį. Prancūzija tikėjosi Reino regione išplėsti įtaką, paversti regioną buferine zona nenorėdama tiesioginio sienų sąlyčio su Vokietija, tačiau tam pasipriešino Didžioji Britanija ir JAV. Galiausiai Reinas liko Vokietijos dalimi, o demilitarizacija nesuveikė kaip saugumo garantas, kurio siekė Prancūzija derybose.

​

Taigi, Paryžiaus taikos konferencija tik dalinai atspindėjo skelbiamus idealistinius siekius: didžiąja dalimi idealistinės perspektyvos buvo tikrųjų didžiųjų valstybių tikslų – ekonominių ir militaristinių – pateisinimas.