Bolševizmo šmėkla Versalio taikos konferencijos kontekste

1918-ieji metai, Pirmojo pasaulinio karo paliaubos tarp Vokietijos ir Vakarų valstybių. Didžioji dalis visuomenės švenčia pagaliau atėjusį taikos laikotarpį: tikisi karo pabaigos, karių demobilizacijos ir svajoja apie geresnes gyvenimo sąlygas. Deja, pagaliau paskelbtos paliaubos, kaip kad visi manė, nereiškė, jog Didysis karas atėjo į pabaigą. Rytų Europoje ir Balkanų regione vis dar vyko karo veiksmai tarp naujai susiorganizavusių nacionalinių vyriausybių, autonomiškai funkcionuojančių karinių dalinių ir socialistinių grupuočių. Taip pat, tęsėsi ir jau antrus metus Rusijos pečius slegiantis pilietinis karas, kuris aktyviai darė įtaką Versalio taikos konferencijos procesui. Nors ir bolševizmas, kaip revoliucinis judėjimas, įgijo formą Rusijoje 1917-aisiais metais, Vakarų valstybės baiminosi bolševikinių idėjų plitimo ir Pirmojo pasaulinio karo nuniokotoje Europoje. Galima bolševizmo sklaida kėlė isteriją ir grėsmę, o šis fenomenas buvo pramintas „Raudonąją baime” (angl. Red Scare).

​

Europoje vyraujanti klasinė nesantaika, karo paveiktų visuomenių sąmyšis, ekonominis nuosmukis bei socialinės problemos sukūrė terpę sklisti socialistinėms, o po Vasario revoliucijos – ir bolševistinėms idėjoms. Bolševikai, anot buvusio Rusijos diplomato JAV Barono Roseno, „visiškai sugriovė ir sunaikino socialinę valstybės struktūrą ir pavertė kažkada buvusią stiprią, klestinčią Rusijos imperiją primityvaus barbarizmo dykuma – kalėjimu, nuožmiu prieglobsčiu ir skerdykla.”

​

Atitinkamas darbo jėgos sumažėjimas, sunaikintas valstybių ūkis, papildomi kaštai didžiulės karo industrijos konvertavimui ir grįžusių karių integravimui sukėlė ekonominį nuosmukį, kuris tik didino visuomenės pasipiktinimą. Šios problemos politiniam elitui kėlė bolševizmo šmėklos Europoje baimę. Daugelis Pirmojo pasaulinio karo istorikų teigia, kad būtent dėl šios grėsmės Vakarų valstybės pradėjo spartinti Versalio taikos derybų procesą.

​

Vienas tokių politikų, siekusių kovoti su bolševizmo plitimu ir mažinti jo įtaką tarptautinei tvarkai, buvo JAV prezidentas Vudras Vilsonas. Pagal istoriką D. M. Tompsoną, Vilsono netikėtą pasilikimą prie derybų stalo po karo paskatino bolševizmo plėtros pavojus Europoje. Kaip žinoma, V. Vilsonas Versalio taikos konferencijoje itin gynė savo paskelbtus 14 punktų taikos pasaulyje palaikymui, iš kurių vienas svarbiausių – tautų apsisprendimo teisė. Tai sudarė sąlyga kurtis naujoms valstybėms, o tarp jų ir Lietuvai.

​

Vis dėlto, kitos valstybės sąjungininkės į šią idėją žiūrėjo instrumentiškai. Tiek Britanija, tiek Prancūzija, siekdamos pašalinti bolševizmo grėsmę ir atitverti Rusiją nuo Vakarų Europos, naudojosi naujai sukurtomis valstybėmis, t.y. Baltijos šalimis, Suomija, Lenkija ir kitomis Rytų Europos šalimis. Deja, karo išvarginta ir nualinta Rytų Europa buvo nepalanki terpė formuoti naujas ir stabilias nacionalines valstybes. Todėl, net ir po 1918-ųjų metų paliaubų, karai regione tęsėsi. Tokia Rytų Europos realybė sudarė sąlygas kurtis komunistų ir socialistų partijoms. Regionuose, kuriuose suirutė buvo didžiausia, komunistų partijos netruko organizuotis į karinius dalinius, o Vengrijoje ir Bavarijoje jos ėmėsi ir valstybės perversmo. Atsakas į tokius veiksmus buvo itin svarbus Vakarų valstybėms, norint išlaikyti iki tol egzistavusią tvarką. Bavarijos atveju, Klemenso pareikalavo, kad Vokietija užtikrintų vidaus tvarką, o priešingu atveju buvo grasinta, kad Prancūzija imsis iniciatyvos karo veiksmais „padėti” Vokietijai. Vengrijos klausimas buvo sudėtingesnis dėl Vengrijos suverenumo ir aktyvaus bendravimo su Sovietine Rusija. Prasidėjus kariniams veiksmams prieš Vengriją, britai itin nenorėjo veltis į Balkanų karus, tačiau siekiant užtikrinti vietinę taiką ir tvarką, rėmė sąjungininkus – Čekoslovakijos ir Rumunijos valstybes.

Akivaizdu, kad bolševizmo idėjų plėtra Europoje privertė sąjungininkus priimti skubotus sprendimus, kurie ilguoju laikotarpiu sukėlė daugiau problemų, negu išsprendė. Tai ypač atsispindi Vokietijos atvejyje, nes skubiai priimtos Versalio sutarties sąlygos jai buvo itin negailestingos. Vokietijos ekonomika nebuvo pajėgi vykdyti visų Versalio sutarties punktų, o kaip ir daugelis istorikų argumentuoja, Vokietijai primestos sąlygos dar labiau skatino visuomenėje plintantį nepasitenkinimą. Nors bolševizmo grėsmė Vakarų Europoje galiausiai buvo sutramdyta, tačiau jos įtaka ilgainiui niekur nedingo, o Versalyje priimti sprendimai turėjo ilgalaikių padarinių ir amžiams pakeitė Europos veidą.