Apie projektą

2019-ųjų metų spalio 24-25 dienomis tarptautinių santykių istorijos dalyko rėmuose vyko hakatonas, kurio metu studentai, dirbami komandomis ir turėdami numatytą laiko limitą, rinko medžiagą bei ją apdirbo, siekdami sukurti konceptualius „produktus“.

Taigi, spalio 24-ąją dieną studentai susirinko instituto auditorijoje įžanginei diskusijai apie Paryžiaus taikos konferenciją ir Versalio taikos sutartį. Tuo metu studentai ieškojo tinkamos literatūros potemėms. Kitą dieną, 09:00 valandą ryto vyko pasitarimas ir darbų skirstymasis, o vėliau, auditorijoje arba pasirinktinai neformalioje aplinkoje, buvo pradėtos vykdyti užduotys. Dėstytojas viso darbo metu ne tik teikė pagalbą studentams, bet ir pasirūpino, kad studentai neliktų alkani – visus nustebino picomis. Visas darbas turėjo būti atliktas iki 13:30, po ko sekė apibendrinančioji diskusija, kurios metu studentai, pasitelkę fantaziją, pristatė savo atliktus darbus kolegoms.

Ši interatyvi svetainė - visus studentų darbus apjungiantis darbas, kuriuo siekiame supažindinti benduomenę su studentų gautais rezultatais ir pateiktomis įžvalgomis.

________________________________

​

Šio hakatono tema – prieš šimtmetį vykusi Paryžiaus taikos konferencija ir jos rezultatas – Versalio taikos sutartis. I pasaulinio karo pabaiga buvo netikėta ir todėl Vakarų valstybės nebuvo apgalvojusios ir pilnai pasiruošusios taikos deryboms, kurios 1919-aisiais metais sausio mėnesį prasidėjo Paryžiuje. Vakarų politikai iki galo nepasitiki vokiečių nuoširdumu dėl noro užbaigti karą. Koviniai veiksmai, dėka Kompjeno paliaubų, sustojo Vakarų fronte, tačiau ginklai nenutilo Rytų Europoje, Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose. Rytuose iškyla bolševizmas, kuris grasina sudrebinti Vakarų valstybių vidinį politinį stabilumą bei perdaryti geopolitinę situaciją Europoje. Savo ruožtu, vokiečiai nemano, jog jie pralaimėjo karą ir tikisi švelnios taikos sutarties, kurioje Berlynas nebus nubaustas.

​

Todėl Paryžiuje prasideda ne taikos konferencija, o pasiruošimo susitikimas, kurio metu bus siekiama susitarti dėl taikos konferencijos formato ir turinio. Tačiau visuomenių ir politinių bendruomenių karo nuovargis sukuria tokį kontekstą, kuriame skirtys tarp paliaubų ir taikos, pasirengimo/vykdymo taikos konferencijos išnyksta. To pasėkoje, konferencijos dalyviai pradeda spręsti daug daugiau klausimų ir problemų nei buvo pasiruošę ir nusiteikę.

​

Tokiame improvizaciniame ir lengvai chaotiškame kontekste gimsta Versalio taikos sutarties dokumentas, kuriame fiksuojamos rimtos „bausmės“ Vokietijai: kaltės dėl karo pradėjimo prisiėmimas, didžiulė repatriacijos išmokų našta, kariuomenės sumažinimas, teritorijų Europoje ir užjūrio kolonijų praradimas. Tuo pačiu Berlynui yra pasakoma, jog vokiečiai neturi teisės tartis dėl sutarties teksto peržiūrėjimo. Ji turi priimti ir pasirašyti pasiūlytą versiją arba tęsti karą. Neturėdama kitos išeities, Vokietija pasirašo sutartį, kurią to laikmečio politikai ir visuomenės veikėjai pavadina „kartaginietiška“ taika.

​

Būtų galima teigti, jog visas šis taikos kūrimo procesas dėl egzistavusių iššūkių ir problemų kompleksiškumo galutiniame variante davė prastai parengtą, neišbaigtą taikos sutarties dokumentą, kurio pagrindu buvo sukurta nepatvari Europos ir pasaulio tarptautinė sistema.